Prisivilioti reikalingą vadovą – nemenkas iššūkis ne tik pačioms įmonėms, tačiau ir įdarbinimo specialistams. Šiuolaikiniams vadovams svarbi yra ne tik organizacijos kutūra ar plėtra, bet ir veiksmų laisvė, todėl potencialūs vadovai įmonėms turi ne mažiau reikalavimų, negu įmonė – jiems.
Keičia darbus retai ir patys darbo neieško
Pasak vadovų paieškos įmonės „AIMS International Lietuva“ atstovės Vaidos Ruškienės, aukščiausio lygio vadovai darbo patys neieško: jeigu žino, jog įmonėje keičiasi situacija ir po pusmečio norės dirbti kitur, dažniausiai jie kreipiasi į vadovų paieškos kompaniją ir praneša, jog yra atviri naujiems pasiūlymams.
„Tai – vienas esminių momentų vadovų paieškoje, tačiau vis dažniau ieškančios vadovų organizacijos labai aiškiai pasako, kokio vadovo tikisi, arba net nurodo konkretų žmogų iš konkrečios organizacijos. Tuomet įdarbinimo specialistai (ang. headhunters) kreipiasi tiesiai į kandidatą ir bando jį pritraukti. Tik tokiu atveju, procesas gali užtrukti ilgiau: dažnai vadova turi moralinių ar kitų įsipareigojimų ir negali palikti įmonės atidirbęs tris savaites kaip nurodyta Darbo kodekse“, – pastebi V. Ruškienė.
Pasak ilgametę patirtį skirtingo lygio vadovų samdoje sukaupusios tarptautinės siuntų bendrovės „Venipak“ įmonių grupės žmogiškųjų išteklių vadovės Lauros Buitkuvienės, lyginant su vidurinės grandies vadovais ir kitais specialistais, aukščiausio lygio vadovų sprendimo priėmimas keisti darbą atrodo kur kas kitaip.
„Visai neseniai vykdėme aukščiausio lygio vadovų samdą visose Baltijos šalyse, kadangi įmonių grupės struktūroje atsirado naujos šalies vadovų, globalios verslo plėtros vadovo pareigybės. Nors kandidatus kalbinome skirtingose šalyse, tačiau labai greitai išryškėjo, kas juos visus vienija.
Tokio lygio vadovams labai svarbu įmonės plėtra, perspektyva, vadovų komanda bei organizacinė kultūra. Įmonėje, kurioje dirba, jie jau susikūrę savo rutiną, susirinkę komandas, kuriomis gali pasitikėti, o naujoje įmonėje dažnai nežino, ar turės profesionalų savo komandoje ir ar turės pakankamai laisvės, kad galėtų patys būti atsakingi už savo rezultatą“, – teigia L. Buitkuvienė.
Pasak L. Buitkuvienės, į aukštas pozicijas kandidatuojantiems vadovams itin svarbu jaustis įgalintais ir turėti laisvės būti atsakingais už savo ir komandos rezultatą nuo pat pirmų dienų: „Tokie vadovai aiškiai žino, kaip pasiekti tikslus, motyvuoti komandas, daryti pokyčius, auginti verslą. Jų mokyti jau nebereikia, jie turi savo viziją. Dažnai vadovai, atėję iš stiprių organizacijų, gerąsias praktikas pritaiko ir naujame versle.“
Viena iš kaitos priežasčių – pagražinta įmonės situacija
V. Ruškienė priduria, jog vadovams reikia iššūkių, o keisdami darbą jie visuomet atlieka namų darbus ir atidžiai išstudijuoja naują įmonę – kokia jos situacija rinkoje, kas jos akcininkai, kaip atrodo konkurencinė aplinka, kokie yra realūs ir galimi plėtros planai, kaip dažnai vyksta vadovų kaita.
Tiesa, neretai darbdaviai, norėdami privilioti aukščiausio lygio vadovus, darbo pokalbių metu stipriai pagražina įmonės situaciją. Tuomet dirbti pradėjęs vadovas pastebi, jog kompanija nėra tokia, kokią jis įsivaizdavo.
„Tai viena iš dažnesnių vadovų kaitos priežasčių – vadovas pastebi, jog kompanija neturi investicinių galimybių arba komanda nėra suformuota tokia, kokios jis tikėjosi. Kartais pati organizacija, jos struktūra, branda, neišgrynintas produktas ir kiti dalykai parodo, jog ji dar nėra pasiruošusi tokio lygio vadovui, kuris atėjo iš struktūruotos, į plėtrą orientuotos įmonės, turinčios ir investicijas, ir planą, ir komandą. Tuomet vadovai jaučiasi šiek tiek apgauti ir ima dairytis kitų galimybių“, – teigia V. Ruškienė.
Stereotipas apie lietuvišką verslą nyksta
Dalis vadovų, ypač tie, kurie ilgą laiką dirbo tarptautinėse kompanijose, turi baimių ir įsivaizdavimų apie lietuviško kapitalo įmones – galvoja, jog lietuviškas verslas nebrandus, neturi ilgalaikės strategijos ir t.t.
„Šiandien toks stereotipas pastebimas daug rečiau ir vis daugiau aukščiausio lygio vadovų domisi karjeros galimybėmis lietuviško kapitalo bendrovėse – rinkoje veikia daugybė šiuolaikinę vadybą taikančių, patrauklių ir į plėtrą orientuotų įmonių“, – sako V. Ruškienė.
Stereotipo apie lietuvišką verslą savo praktikoje nepastebi ir L. Buitkuvienė. „Esame tarptautinė įmonė, tad nejaučiame, jog į mus žiūrėtų kitaip nei į užsienio kapitalo įmones, – sako ji. – Esame dideli, dirbame ne tik Baltijos šalyse, bet ir Europoje, aktyviai plečiamės. Tai vadovams imponuoja ir jie vertina mus kaip tarptautinį darbdavį, todėl nėra sunku į komandą pritraukti stiprių vadovų ir juos išlaikyti – aukščiausio lygio vadovų vidutinis darbo stažas mūsų kompanijoje yra 8 metai.“
Sektoriai, į kuriuos sunku privilioti
Pasak V. Ruškienės, esama tokių sektorių, į kuriuos dėl verslo specifikos sunku privilioti aukščiausio lygio specialistus. „Nemėgstami lošimų, tabako, greitųjų kreditų sektoriai, – sako ji. – Taip pat privengiama ir logistikos, tos tikrosios logistikos – transporto sektoriaus – vadovai dažnu atveju galvoja, kad šis sektorius jautriai reaguoja į ekonominius bei globalius pokyčius, vadovams tenka nuolat spręsti problemas, dar yra išlikę „šešėlinių“ dalykų.
Tuo tarpu technologijos, el. komercija ir visi į tarptautinę plėtrą orientuoti ateities verslai, pasak V. Ruškienės, aukščiausio lygio vadovams yra labai patrauklūs.
L. Buitkuvienė teigia, kad vadovai, su kuriais tenka susidurti praktikoje, „Venipak“ jau žino ne tik kaip kurjerių verslą, bet ir kaip sparčiai el. komercijos kryptimi žengiančią tarptautinę įmonę: „Prieš metus Nyderlanduose įsigijus „Venipak Commerce“, mūsų įmonė tampa vis labiau tarptautinė, ją jungia įvairių kultūrų žmonės – turime darbuotojų iš Azijos, Afrikos, Indijos, o įmonės valdymą adaptuojame prie pasaulinių vadybos standartų, sistemų ir inovacijų.“
Kada vadovų akys suspindi?
„Pastebiu, jog vadovų akys sužiba, kai jie išgirsta apie ambiciją – sukurti produktą, išvystyti jį globaliu mastu. Juos vilioja galimybė nueiti ten, kur dar niekas nebuvo – atverti naują rinką, pastatyti naują verslą, prisiliesti prie didelių, svarbių, rinkoje matomų projektų“, – patirtimi dalijasi V. Ruškienė.
L. Buitkuvienė priduria, jog vadovus labiausiai motyvuoja greitis, dinamika, pokyčių nebijojimas, ambicingi tikslai. „Mūsų įmonėje sunkiau adaptuotis vadovams, atėjusiems iš organizacijų, kuriose procesai vyksta lėčiau, daug biurokratijos, sprendimai priimami lėtai“, – pastebi ji.
Laimi kietosios ar minkštosios savybės?
Žvelgiant iš darbdavio perspektyvos, V. Ruškienė pastebi, kad nors žmogiškosios vadovo savybės, tokios kaip empatija, yra labai svarbios ir šiandien minimos pirmoje vietoje, kietosios savybės yra ne ką mažiau reikalingos. „Vadovas turi greitai reaguoti, mokėti priimti greitus sprendimus, turėti pasitikėjimo savimi ir stuburą, – sako V. Ruškienė. – Taip pat šiandien vis dažniau girdime ir apie kūrybiškumo reikalavimą, kuris suprantamas kaip vizionieriškas požiūris, gebėjimas užuosti naujoves.“
Jai pritaria ir L. Buitkuvienė, teigianti, kad vadovai turi mokėti priimti loginius sprendimus, o ne vadovautis emocijomis. „Kietosios savybės versle yra labai svarbios, todėl visų kandidatų prašome atlikti loginį testą. Tuo tarpu asmenines savybes, tokias kaip valia, energija, kontrolė, empatija ir emocingumas, vertiname pateikdami kandidatams asmenybės vertinimo testus. Joks vadovas nepasieks rezultato, jeigu nebus lyderis savo komandai ir jos neįkvėps“, – sako L. Buitkuvienė.
Pranešimą paskelbė: – -, Berta And, UAB
